Apie bites

Bičių šeima

Bitės gyvena keletą dešimčių tūkstančių narių turinčiomis šeimomis. Šeimą sudaro : tranai (patinai), darbininkės ir motinėlė.

Trano galva apvali, facetinės akys viršugalvyje susiglaudusios, paprastos akelės kaktoje. Pilvelis trumpas, storas, gale bukas. Tranai nuskrenda daugelį kilometrų ir radę apvaisina (ore) tuo tikslu išskridusias jaunas bites motinėles. Tranai normalioje šeimoje gyvena tik vasarą; rudenį jie paprastai išvaromi ir žūva.

Motinėlės (lytiškai subrendusios patelės). Pilvelio galas toli išsikiša už suglaustų sparnų viršūnės. Gali poruotis ir po to dėti tiek apvaisintus (išsivysto bitės darbininkės ir naujos motinėlės), tiek ir neapvaisintus (išsivysto tranai) kiaušinėlius. Apvaisinta motinėlė turi tranų spermatozoidus savyje. Spermatozoidų pakanka visam likusiam motinėlės gyvenimui. Motinėlė paprastai būna tik viena, nes daugumos veislių jos viena kitą gelia. Tačiau kai kuriose veislėse pasitaiko, kad sugyvena ir dvi motinos. Motinėlė gyvena keletą metų.

Darbininkės (lytiškai nesubrendusios patelės) užpakalinės kojos su žiedadulkių surenkamuoju įtaisu (krepšelis blauzdų išorinėje pusėje, šepetėlis letenėlių vidinėje pusėje). Pilvelio galas pasiekia suglaustų sparnų viršūnes. Žuvus motinai jos irgi gali dėti kiaušinėlius, tačiau jie būna neapvaisinti (išsivysto tik tranai). Sveikoje šeimoje darbininkės kiaušinėlių nededa. Didžiąją dalį šeimos sudaro darbininkės. Vasarą dirbanti bitė darbininkė gyvena gana trumpai (apie mėnesį), tačiau žiemojančios bitės šeimoje gyvena iki pavasario.

Bičių lizdas

Natūrali bičių gyvenimo vieta – medžio drevė. Žmogus jas augina įvairiuose aviliuose. Medui pilti ir bičių lervoms auginti bitės siuva vaškinius korius šešiakampėmis akutėmis. Įprastinio dydžio akelėse užauga darbininkės. Koriuose kiek didesnėmis akelėmis išauga tranai, nes motinėlė į tokias akeles deda neapvaisintus kiaušinėlius. Motinėlėms auginti bitės pasiuva keletą gilės formos narvelių itin storomis sienelėmis. Kad bitės turėtų daugiau laiko medui nešti, bitininkai joms įdeda mašinos pagamintų vaško plokštelių, iš kurių korį pasiūti galima daug greičiau. Plokštelėse įspaustas akelių raštas, tačiau jų sieneles bitėms vis viena tenka lipdyti pačioms. Senus, pajuodusius korius bitininkai išlydo, gautą vašką panaudodami šioms plokštelėms gaminti. Plokštelės įtvirtinamos tam skirtuose rėmeliuose, todėl ant jų pasiūtą korį vėliau galima iš avilio išimti ( medui išsukti). Vaško plokštelė (dirbtinis korys). Matyti plokštelę sutvirtinančios ir rėmelyje laikačios vielos. Įvairiems plyšeliams užtaisyti ir drevei ar aviliui nuo puvimo saugoti bitės renka įvairius sakus ir lipus ir iš jų gamina pikį. Pikis taip sulipdo rėmelius ir kitas avilio dalis, jog bitininkui reikalingas specialus kaltas prireikus joms atskirti.

Spiečiai

Esant palankioms sąlygoms, kuomet šeima nebetelpa į drevę ar avilį ir ypač jei tuo metu dar nustoja žydėti medingi augalai bitės spiečia. Prieš spiesdama šeima pasiuva motininių akelių ir užaugina keletą jaunų motinų. Su pirmuoju spiečiumi (didele įvairaus amžiaus bičių grupe) išlekia senoji motina. Jį neretai seka kiti, po jauną motiną turintys spiečiai. Su kiekvienu spiečiumi išskrenda apie pusė avilio bičių. Taigi senosios didelės šeimos vietoje paprastai bičių lieka gana nedaug. Spiečius ieško naujos gyvenimo vietos. Bitininkai juos gaudo ir apgyvendina naujuose aviliuose. Spiečius laikosi aplink savo motiną ir jos nepalieka. Jei motina nukrenta ant žemės ir žūva (neretai pasitaiko pirmajam spiečiui, kurio motina gali būti labai sena), spiečius grįžta į tą avilį, iš kurio išskrido. Bitininkai nelabai mėgsta spiečius, nes juos gana sunku gaudyti. Vengdami spietimo, jie perskiria šeimas dirbtinai. Jei abiem perskirtoms pusėms duodama po motiną, jos virsta atskiromis šeimomis. Jei motina labai sena, o sąlygos spiesti nėra palankios, bitės pakeičia motiną tyliuoju būdu – tiesiog užaugindamos jai pamainą pasiūtoje motininėje akelėje.

Naminių bičių rūšys

Lietuvoje beveik visada auginama Apis mellifera. Pasaulyje yra ir keletas kitų medų nešančių rūšių. Azijoje laikoma šiek tiek mažesnė Apis cerana, sugyvenanti su labai bitininkystei kenkiančioms varoatozės erkėmis (negydomą Apis mellifera šeimą šios erkės sunaikina). Meksikoje nuo Majų laikų auginama geluonies neturinti Melipona beecheii. Kai kada dar minima Azijoje gyvenanti Apis dorsata, tačiau dėl itin pikto būdo jų nepavyko perkelti į avilius (galima tik periodiškai atimti laukinių šeimų medų).